Kartais vienas sunkiausių žingsnių į savarankišką gyvenimą yra ne išmokti pasirūpinti savimi, susirasti darbą ar tvarkyti kasdienius reikalus, o vėl patikėti, kad gali turėti savo norų ir planų. Su tuo susiduria žmonės patyrę psichikos sveikatos sutrikimų ir/ar turintys negalią. Vilnietė Auksė, po kelerių metų pertraukos sugrįžusi į darbo rinką, šiandien planuoja, kaip užsidirbs savo svajonėms, o Antanas, kadaise pats ieškojęs pagalbos, dabar informacinių technologijų žiniomis dalijasi su kitais. Jų istorijos atskleidžia, kodėl savarankiškumas prasideda ne nuo gebėjimo viską atlikti pačiam, o nuo galimybės spręsti, kokį gyvenimą nori gyventi. Būtent tokiu požiūriu vadovaujasi Vilniuje veikianti viešoji įstaiga „Rastis“, šiemet mininti 25 veiklos metų sukaktį.
Auksė šiandien pati planuoja savo dieną, apsiperka, registruojasi pas gydytojus ir ieško naujų galimybių dirbti. Tačiau dar prieš kelerius metus moteris abejojo, ar apskritai galės sugrįžti į darbo rinką. Po nesėkmingos patirties siuvykloje ji ilgą laiką nedirbo, o pasitikėjimą savo jėgomis padėjo susigrąžinti 2021 metais pradėtos lankyti „Rasties“ socialinės dirbtuvės.
„Visai nemokėjau gaminti maisto. Kai pradėjau lankyti „Rastį“, išmokau virti sriubą, pjaustyti daržoves, užmaišyti tešlą mielinėms bandelėms. Labai viso šito norėjau išmokti dėl savęs, kad galėčiau kabintis į gyvenimą ir kažkada galėčiau turėti darbą, užsidirbti pinigų. Darbas man yra labai didelė motyvacija. Prieš pradedant darbą turėjau galimybę atlikti praktiką labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“. Po to karjeros konsultantė Elvyra padėjo įsidarbinti „Carite“, kur gaminau žvakes, o vėliau – kavinėje prie Baltojo tilto, kur dirbau indų plovėja“, – pasakoja Auksė.
Sugrįžti į darbą buvo sunkiau, nei išmokti naujų įgūdžių
Ankstesnė patirtis siuvykloje ilgam pakirto Auksės pasitikėjimą darbdaviais. Moteriai buvo sunku suprasti, kaip apskaičiuojamas atlyginimas, o darbo sąlygos kėlė nusivylimą. Todėl „Rasties“ specialistų pagalba buvo svarbi ne tik ieškant naujos darbo vietos, bet ir įveikiant baimę, kad nesėkminga patirtis gali pasikartoti.
„Jie skatino kabintis į gyvenimą ir kažką jame keisti, motyvavo eiti dirbti, ieškojo darbo vietų, bendravo su manimi, palaikė ir išklausė“, – prisimena moteris ir priduria, kad sugrįžimas į darbo rinką nebuvo lengvas.
„Kai prieš kelerius metus grįžau dirbti, labai bijojau, nes nepažinojau žmonių, nežinojau, ką reikės daryti, ar suspėsiu viską laiku atlikti. O padaryti reikėjo labai daug ir greitai. Dabar darbe viskas labai gerai – nejaučiu jokios įtampos ar baimės, galiu pasakyti savo nuomonę kolegoms. Didžiuojuosi, kad galiu dirbti, gauti atlyginimą ir taip siekti savo svajonių“, – sako Auksė.
Viena tokių svajonių jau išsipildė – iš uždirbtų pinigų moteris nusipirko planšetę, kuria dabar mokosi naudotis. Ateityje ji norėtų turėti atskirą kambarį, kuriame galėtų pabūti viena, ir orkaitę, kad galėtų kepti pyragus bei bandeles su obuoliais.
Pasitikėjimą sustiprino galimybė pačiam padėti kitiems
Antano istorija kitokia, tačiau jo gyvenime taip pat vienu svarbiausių pokyčių tapo galimybė pačiam priimti sprendimus. Ilgą laiką gyvenęs globos ir gydymo įstaigose, šiandien vyras gyvena savarankiškai, dirba, mokosi ir kuria savo ateities planus.
„Šis pokytis man svarbus tuo, kad jaučiuosi visaverčiu žmogumi, gebančiu savarankiškai gyventi, priimti sprendimus ir būti atsakingu už savo gyvenimą. Galiu pats spręsti, kaip atrodo mano kasdienybė, dirbti, mokytis ir užsiimti tuo, kas man įdomu. Klausiu savęs, kas šioje situacijoje priklauso nuo manęs ir ką galiu padaryti. Aplinkos ar aplinkybių ne visada galiu pakeisti, bet galiu keisti savo požiūrį ir pasirinkti, kaip reaguoti“, – pasakoja Antanas.
„Rasties“ paslaugomis vyras pradėjo naudotis 2022 metais. Čia jis dalyvavo socialinių įgūdžių ugdymo ir streso valdymo užsiėmimuose, tačiau ypač vertina tai, kad specialistai pastebėjo jo susidomėjimą informacinėmis technologijomis ir suteikė galimybę turimas žinias pritaikyti praktiškai.
„Labiausiai pasitikėjimą savimi stiprino tai, kad darbuotojai manimi pasitikėjo. Turėjau galimybę savanoriauti, mokyti kitus IT raštingumo. Specialistai padėjo geriau suprasti save, drąsiau bendrauti ir priimti sprendimus. Pasitikėjimas stiprėja, kai gauni galimybę pabandyti ir pats pamatai, ką sugebi“, – sako vyras.
Šiandien Antanas yra baigęs kibernetinio saugumo kursus, mokosi jaunesniojo sistemų administratoriaus profesijos, papildomai gilina projektų valdymo žinias. Savo gebėjimus jis pritaiko kurdamas „SafeStack“ projektą, susijusį su saugia prieiga ir duomenų privatumu. Vis dėlto vyras pabrėžia, kad nenori savo gyvenimo vertinti vien pagal profesinius pasiekimus.
„Apie savo nueitą kelią retai galvoju per tai, kuo turėčiau didžiuotis. Džiaugiuosi, kad judu pirmyn, neprarandu smalsumo ir atrandu veiklų, kurios man įdomios. Turiu profesinių tikslų, tačiau nenoriu visko matuoti vien pasiekimais. Man svarbu turėti laisvę rinktis ir džiaugtis tuo, ką darau“, – sako Antanas.
Kai žmogui sunku atsakyti, ko jis pats norėtų
„Rasties“ specialistų teigimu, Auksės ir Antano istorijos atskleidžia, kodėl psichosocialinė reabilitacija negali apsiriboti vien praktinių įgūdžių ugdymu. Su psichikos sveikatos sunkumais susidūrę žmonės ne visuomet turėjo galimybę patys priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Todėl net ir paprastas klausimas apie ateities planus kartais tampa nelengvu išbandymu.
Įstaigos veikla grindžiama atsigavimo požiūriu, pagal kurį svarbu ne vien žmogaus sveikatos būklė ar gebėjimas atlikti kasdienes užduotis, bet ir jo pasirinkimai, socialiniai ryšiai bei asmeniniai tikslai. Todėl specialistai siekia ne nurodyti, kaip žmogus turėtų gyventi, o padėti jam atrasti savo stiprybes ir suteikti viltį.
„Mums svarbu pirmiausia matyti žmogų, o ne diagnozę. Paslaugos yra ne tik apie ligos gydymą, bet ir apie visapusiško gyvenimo atkūrimą. Tai apima žmogaus stiprybes, svajones, viltį ir tikslus. Kur jis nori gyventi, kur dirbti, su kuo bendrauti – visa tai svarbu. Vengiame globėjiško požiūrio. Specialistai turi žinių ir galėtų nurodyti, ką žmogus privalo daryti, tačiau atsigavimo požiūris remiasi bendru sprendimų priėmimu ir partneryste. Paties žmogaus tikslai yra šio proceso varomoji jėga“, – pasakoja įstaigos specialistai.
Per ketvirtį amžiaus – nuo pirmųjų projektų iki kompleksinių paslaugų
Šiemet 25 metų veiklos sukaktį mininti „Rastis“ buvo įkurta 2001 metais tarptautinės organizacijos „Ženevos iniciatyva psichiatrijoje“. Tuomet aštuonių specialistų komanda pradėjo Lietuvoje diegti bendruomenines psichosocialinės reabilitacijos paslaugas, remdamasi užsienio šalių patirtimi. 2005 metais įstaigos dalininke tapo Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2026 metų ji yra vienintelė „Rasties“ dalininkė.
Šiandien įstaigoje veikia Psichosocialinės reabilitacijos programa Vilniaus mieste, kurioje kasmet dalyvauja vidutiniškai 80 žmonių, socialinėse dirbtuvėse – 24 dalyviai, o ambulatorinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugas per metus gauna apie 50 asmenų. Įstaiga taip pat yra parengusi daugiau kaip 20 kvalifikacijos tobulinimo programų, o jos organizuotuose mokymuose dalyvavo daugiau nei 3 tūkst. specialistų.
„Rasties“ komanda pastebi, kad žmonės su ilgalaikiais psichikos sveikatos sunkumais vis dar susiduria su išankstinėmis nuostatomis. Įstaigos tikslas – padėti jiems atskleisti savo gebėjimus ir pasirinkimus, o ne būti vertinantiems pagal ligą. Auksės ir Antano sėkmės istorijos įrodo, kaip svarbu suteikti žmonėms galimybę savarankiškai priimti sprendimus ir patiems kurti savo ateitį.
Konferencija „Atsigavimo požiūris“ – jau lapkričio 5 d.
Siekiant paneigti išankstines nuostatas apie su psichikos sveikatos sunkumais susidūrusius žmones ir pristatyti šiuolaikines pagalbos galimybes organizuojama konferencija „Atsigavimo požiūris“. Renginys, skirtas VšĮ „Rastis“ veiklos 25-mečiui pažymėti, vyks jau lapkričio 5 d., ketvirtadienį nuo 12.30 val. renginių erdvėje „Betono fabrikas“, adresu Betono aklg. 16, Vilnius.
Susipažinti su konferencijos programa galite
